BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Veidmainystės bumas

<p><font face=”Monotype Corsiva” size=”4″>Sveiki.


Sveikinuosi tik todėl, kad tai pirmasis įrašas. Ir noriu atrodyti mandagi. Atrodau? Šaunu. Be to, šiandien buvo labai įdomi diena. Begalo įdomi. Sėdėjau, gulėjau, valgiau, gulėjau. Neįdomu? Tuomet, truputi apgavau. Atsiprašau.


Ar kada nors atlikinėjot išpažintį? Darėt tai, nes esat tikintis ir Jums tai atrodo normalu, priimtina ir būtina? Aš išpažinties buvau prieš 5 metus… O gal seniau. Turėčiau jaustis blogai? NORĖTUMĖT!


Ir visgi jaučiuosi blogai. Todėl dabar visi įsitaisykit patogiai ir išklausykit MANO IŠPAŽINTIES. Visa tai klaikiai nuobodu. Žinau, kad tikrai nuobodu. Todėl nenoriu pasakoti šių dalykų draugams. Kam gi gaišti brangių žmonių laiką, jei galiu gaišinti Jūsų?


Viskas prasidėjo prieš pusę metų. Beveik pusę metų. Jums įdomu, kokių velnių nerių į praeitį? Ogi todėl, kad, kad ir kaip stengčiausi bėgti nuo praeities ir vaidinti “girl without past” *, galiausiai tenka pripažinti, kad praeitis neatsiejama nuo mūsų dabarties. Taip taip. Tai yra elementaru. Man nepatinka elementarūs dalykai. Man nepatinka visa, kas akivaizdu ir paprasta. Todėl norėjau nepaprasto draugo. Draugo, kurio draugystę būčiau užsitarnavus.


O pasirodė, kad nepaprastų draugų nėra ir negali būti. Mes galime juos susikurti. Galime jais apsimesti. Bet negalime būti.


“Būti ar nebūti…” Tiek banalu ir nuvalkiota… Ir visgi išeitis viena - nebūti. Kitokiu atveju pradedami kelti nauji klausimai. Pvz, “Jei būti, tai dėl ko?”. Radus atsakymą į šį klausimą, rasime kitą. Pvz., ”O ar tai, dėl ko būname mes, yra dėl mūsų, mums ar šiaip sau?”… Ir t.t. O pagal iškeliamų klausimų skaičių štampuojame žmones, t.y. suskirstome juos į pesimistus, realistus ir optimistus. Kuo daugiau klausimų, tuo palankesnis statusas. Palankesnis visuomenės atžvilgiu. Visai kaip egzaminuose. Kuo daugiau taškų, tuo daugiau procentų. O ir kartelės niekada negali nuspėti. Šlykšti sistema, ne? Ne, tai ne…


Niekada nemėgau skaičių. Juo labiau, kai skaičiai skirti ne skaičiavimui, o ko nors nustatymui. Nesvarbu ko. Materialinės padėties, sugebėjimų ir žinių lygio. Nenoriu, kad kiekybė lenktų kokybę. O ji lenkia. Gaila? Emocinė krizė. Man tas pats.   


Krizė nuo vakar. O tiksliau, nuo to momento, kai supratau, kad man nereikia nepaprasto draugo. Tiesiog nebereikia. Ir tai nėra rankų nuleidimas, nes nesugebėjau prie jo prieiti ar jo suprasti. Tiesiog bum ir noras sprogo. Po sprogimo lieka griūvėsiai? O man net jų neliko. Tuščia, ramu, kiek liūdna. Liūdna dėl to, kad praradau tai, ko neturėjau… Sakysit, tik tiek nedaug?


O gal atvirkščiai? Praradau begalo daug… Praradau svajonę… Klausit, ką gi reiškia viena maža svajonė? Ir vėl matavimas… Ir vėl skaičiavimas… Tačiau, kad ir kokia ta svajonė bebuvo, ji buvo vienintelė. Bent vienintelė tokia nuoširdi.


 


Noriu bent pasiilgti… Bet negaliu padaryti ir to. Man tiesiog neišeina.</font></p>


<size=”2″>* mergaitė be praeities



 

Rodyk draugams

Rašyti komentarą